HOW DEAR YOU NEW YORK

Tai buvo pirma tokia ilga kelionė gyvenime - turėjom 10-ies dienų kelionę  viename nuostabiausių pasaulio miestų, po kurios supratom vieną dalyką - čia reikia pagyventi, kitaip viskas prabėgs kaip sapne, nes čia visko daug, viskas įvairu ir visko bet kokiu atveju nepamatysi. Ką pavyko pamatyti, pajausti, išgyventi - NORIM DAR. Bendras jausmas po šio nuotykio labai abstraktus, tiesiog norisi sugrįžti, ten pabūti, padirbti ir pažinti dar daugiau, todėl bandant papasakoti apie tas dešimt dienų galim pasidalinti tuo ką veikėme, ką pamatėme būtent tomis dienomis.

DIENA 1 (Gruodžio 26 d).  Atskridome antrą Kalėdų dieną. Išskridom ryte, laikrodžiams susisukiojus nors skridome su persėdimu apie 12h vietoje buvome 16h. Atvykom tik su rankiniu bagažu turėdami idėją nusipirkti lagaminus ir apsipirkę Niujorke daiktus susikrauti į juos. Išėjom iš oro uosto  - beprotiškai šalta, toks jausmas, kad tuoj sustingsim kaip filmuke ir toliau nepajudėsim nei žingsnio. Išsikviečiam UBER, rašo, kad važiuojant pool’e, kai kelionėje dar gali prisijungti keleivių, kainuos 17 dol. - IMAM. Vairuotojas, kaip ir visi su kuriais dar vėliau teko susidurti labai draugiški, paslaugūs, kalbūs, klausia iš kur mes ir pasirodo žinantys, kur yra Lietuva. Vykstam į vietą, kurioje gyvensim - kambarys Kew Gardens’e apie 30min metro iki centro, kur mus apgyvendino svetingi amerikos lietuviai Aušra ir Valdas. Nesitverdami savame kailyje apžiūrėti miesto tik pasidėję daiktus keliaujam į metro. Išsiaiškinam sistemą, kainas, labiausiai važinėjant dviese apsimoka pirkt vieną kortelę, ją pildyti norima suma - įėjimas į metro vienam žmogui - 2,7 dol., perbrauki skaitytuvą, įeini, perduodi kortelę kitam, perbraukia, įeina  - važiuojam. Kalėdos, todėl varom pasistemt šventinės nuotaikos prie Rockfeller’io eglės. Pribloškia žmonių minios, įspūdingos dekoracijos visame penktajame aveniu - gigantiški vainikai, kaspinai, lemputės, eglutės žaisliukai, nepakartojamas Disney pilies šou. Prisipažinsiu, aš (Monika) nemegėstu didžiulių minių, bet dauguma labai kultūringi, o aplinka taip užburia, kad iš esmės tų žmonių nebepastebi. Sušalę, džiaugsmingi ir pasižadėję nusipirkti šiltų rūbų keliaujam namo. 

DIENA 2  (Gruodžio 27 d.) Prašovėm su orų prognozėm: kai žiūrėjom  prieš kelionę buvo apie plius 13 (gerai, gali būt, kad čia žiūrėjom ir lapkritį, nes tiek dirbom prieš šventes, kad nelabai dabar suvokiam laiko atkarpų, kas vyko nuo spalio iki Kalėdų), tai su apranga buvo nelabai gerai, termometras rodė minus 10. Apsirengėm ką turėjom šilčiausio ir išsiruošėm pusryčų už kampo esančioje beigelinėje. Klaida nr. 2 - nespėjom pasirūpinti grynais pinigais ir nors nuo kortelių buvo nuimti apribojimai JAV atėjus laikui atsiskaityti už kavą ir beigelius su bekonu, sūriu ir kiaušiniais mums nepavyko, kaip nepavyko ir nusiimti pinigų iš artimiausio ATM, laimei vietinės kavinukės darbuotojai buvo suprantingi ir paprašė pinigus užnešti kitą dieną. Žinoma, tai mums paliko labai malonų įspūdį. Žmonės čia bendrauja tikrai truputį daugiau ir atviriau negu mes, jie klausia gatvėj kaip tau sekas, tiesiog jiems tai tas pats kas pasakyti LABAS, ir čia pasidaryti hipsterišką interjerą savo verslui nėra svarbiau už patiekiamą kokybišką skanų maistą ar draugišką aptarnavimą. Apskritai vėliau pamatėm, kad esame pripratę prie itin švarių, stilingų vietų su vidutinišku ir kartais net prastu maistu ar aptarnavimu. Į tokią beigilinę Lietuvoj gal net nesugalvočiau užeit, turbūt vaizdas panašiai kaip AIBĖJ Josvainiuose prieš 10 metų. Tai toks truputėlį papurtymas ties prioritetais, labai geras. (Nors aišku suabsoliutinti niekada nereikia skubėti, tokie buvo tik mūsų antros dienos įspūdžiai) Po maisto tipenam į metro ir ieškom -  WORLD TRADE CENTER, aukščiausio pastato Niujorke, sulaukiam valandėlės eilę nusipirkti bilietus - sako ateikit po 3 val., anksčiausias galimas pakėlimas, sakom OK. Prieš metus man (Ignui) teko čia lankytis, žinojau, kad šalia yra prekybos centras The Oculus, kad nešalti ir sulaukti savo laiko keliaujam ten. Pakeliui, visiškai čia pat 9/11 memorialas. Tobulas sumanymas, žiūrint į tuos du gigantiškus fontanus apima ir liūdesys, ir išdidumas - žmonių stiprybė, atsakas baimės nešėjams - jūs nelaimėsit. Po minutės jau esame kitame moderniame architektūros kūrinyje - erdvė graži, žmonių daug, testuoja naujoves iDeal’uose, matuojasi reikalingus ir nereikalingus rūbus eilėse pasinaudoti didžiausios metų nuolaidom, gurkšnoja kavą ar vyną nedaugelyje prekybos centro kavinukių. Užsisiūbavę vos spėjame sutartu laiku sugrįžti į eilę patekti į WORLD TRACE CENTER (lauke šalta, apsidžiaugiam patekę į vidų), priėjus kontrolierius gaunam informaciją, kad dėl didelio žmonių skaičiaus 18 valandos bilietus turinčius žmones kels apie 20 val., tai dar pasivaikščiojom prekybos centre, kur gavom įeiti per WORLD TRADE CENTER. Sugrįžom, pakilom, pamatėm - buvo verta. Verta laukti ilgose eilėse, šalti, mokėti po 39 dolerius kiekvienam ir su krūva žmonių stebėti tai, kas paruošta. Užsikėlus liftu po prezentacijos apie Niujorką milžiniškuose ekranuose jiems pakilus vaizdas privertė susigraudinti, tai tiesiog toks įspūdis, kurio nesupranti, didybė, originalumas, netikėtumas, nežinia kas užgniaužia kvapą - minia aikčioja, ploja, nepamiršę rankose turintys telefonus bando įamžinti įspūdžius nuotraukose, suprasdami, bet ignoruodami faktą, kad tai yra neįmanoma. Neįmanoma, bet vaikštant negali nustoti spaudinėti fotoaparatą - vaizdas nuostabus. Kėlėmes jau sutemus tad po mumis virė naktinis gyvenimas, lempelės daugiaaukščiuose namuose ir biuruose, geltoni taksi automobiliai judriose gatvėse, tuščios beisbolo aikštelės, žiemą apleistos dailios terasos. Laikas namo. Paskutiniai kadrai akims ir liftas žemyn. Antrą dieną baigiam paskutines jėgas atidudami ieškant šiltų rūbų prekybos centre Kvynse. Nuėjom į H&M išleidom 140 dol. už 12 daiktų, kurių kainos svyravo nuo 6 iki 25 dol.: maikutės, megztiniai, džemperiai, džinsai, kojinės, atrodė pigu, bet supratom, kad Lietuvoj šitų rūbų nelabai būtume ir pirkę, tiesiog jau buvo truputį vienodai kaip atrodyti, nes buvo LABAI ŠALTA.

DIENA 3 (Gruodžio 28 d.) MONIKA: Šita diena buvo ir labai ilga ir labai trumpa. Tą dieną skubėjom ant Bruklino tilto, buvo beprotiškai šalta (nauji rūbai šildė nepakankmai), buvom truputį suirzę (kaip po to supratau, aš dėl šalčio, Ignas tuo tarpu turėjo kitų reikalų), skubėjom ant tilto, kad būtų šilčiau, aš norėjau eiti greitai, Ignas nenorėjo (nes reikiamoj vietoj dar nebuvo fotografo). Eidami šiek tiek pasifotografuojam, buvom nusprendę, kad prašysim ko nors mus nufotkint, nes norėjosi turėt foto dviese, Ignas pamato fotografą, paduoda jam telefoną (man toks patikimas atrodė, fotkino sau peizažus kol paprašėm), papozuojam. Aš sakau jam - gal gali dar horizontaliai padaryt, nes matau, kad vertikaliai darė, po to jau nebemačiau nieko… Ignas pasiimė telefoną, priėjo prie manęs, sako - noriu tau kai ką pasakyt… Aš nieko rimto nepagalvojau, jis mėgsta gražiomis akimirkomis pasakyt, ką nors gražaus, pasidžiaugt momentu, kad dabar čia esam, kad turim vienas kitą, kodėl mums čia smagu būti, kodėl tai prasminga ir nuostabu. Tada sako -  turiu tau kai ką. Aš toliau nieko neįtariu, kartais padarom vienas kitam staigmenų, ką nors padovanojam. Tada pamatau, kad tai ŽIEDAS. Viskas. Suprantu, kad čia kitokia dovana, kad čia kvietimas. Aš žiedų nenešioju, mes papuošalų nesidovanojam, nes nelabai nešiojam išvis. Klausiu - tu peršiesi? :D Iš tikro pasimečiau. Žinau, po 11 metų patirčių, daugybės pokalbių svajonių ir net tiesiogių pasakojimų apie norą pasipiršti ir kalbų apie žiedą, pats faktas neturėjo būti netikėtas, tačiau buvo toks jausmas, kad draugaujam savaitę ir tai absoliuti staigmena. Gal net ne staigmena, ne dovana, ne paklausimas, o KVIETIMAS - gal pasižadam kartu būti visą gyvenimą, kurti šeimą, vienas kitam padėti, būti VIENAS ir būti vienas kitam,  pasižadam visų mus mylinčių akivaizdoj ir pradedam naują mūsų šeimos etapą, kuriame savo šeimos guolį ir pradedam naują giminės atšaką. TAIP, TAIP, TAIP. Negaliu patikėti. Visko noriu. Su džiaugsmo, meilės ašarom akyse apsikabinam, Ignas paaiškina, kad fotografas yra su mumis, pasidarome mini fotosesiją, jam išėjus aš dar truputį paverkiu. Nueinam į Starbucks’ą pasišildyt, sunku patikėt tuo, kas ką tik įvyko, ir dabar atrodo kaip pasaka. Dieną užbaigėme vakariene itališkame restoranėlyje. Dar kart atsiduriam vietoje su nepakartojamu maistu, jaukiu aptarnavimu, paprastu, bet savaip žavingu interjeru. 

DIENA 4 (Gruodžio 29 d.) Pagaliau ryte pasižiūrim, ką čia vertėtų pamatyt, ką siūlo internetai, vietiniai ir turistai. Realiai tą patį, ką nori pamatyt iš visų filmų - Laisvės statula, Times Square, aukščiausi pastatai, parkai. Nusprendėme keliauti į Bryant Park, Niujorko kalėdų miestelį, apeinam ratą, keliaujam į netoli esantį Grand Central Terminal, pasijautėm kaip Londone arba kaip Hario Poterio filme, architektūra ir atmosfera būtent tokia - magiška, senoviška, judru, žavu! Gausybė žmonių laukia savo traukinio namo, į darbą, skuba į miestą arba traukia į erdvę, kur dešimtys kavinių siūlo praleisti laiką geriant kavą, valgant ledus, salotas, dešrainius, o gal blizginant batus. Pasiimėm užkąsti - už burgerį, Cezario wrap’ą ir du San pelegrino sumokam 24 dol., valgom ir stebim nuotekos iš kito restoranėlio operaciją. Dirba apie 10 žmonių: 2 atitverinėja, 3 nukreipinėja žmones, vienas valo šluota, kitas mašina, dar vienas vadybininkas vaikšto ir kontroliuoja situaciją. Nežinia, ar dėl to, kad žmonės čia naudojasi savo vartotojų teisėmis ar garsiai reiškia nepasitenkinimą dalykais kiekvienas įvykis, smulkmena atrodo pakankamai sureikšminta - perspėjimai apie atrodo netgi elementarius dalykus. Iš vienos pusės juokinga, iš kitos - viskas aišku ir nėra vietos interpretacijoms, nesusipratimams ar nelaimingiems atsitikimams. Pasistiprinę keliaujam pasivaikščiot po miestą, užsukam į keletą rūbų ir technikos parduotuvių, aš (Monika) nusiperku baltus dirbtinius kailinukus su bananais, dėl kurių sulaukiau tiek komplimentų, kiek turbūt gyvenime neesu sulaukusi iš visiškai svetimų žmonių, metro, gatvėj, parduotuvėse, kavinėse, net oro uoste, FAINAI. Judam links Times Square. Beprotnamis. Toks judėjimas kaip per Kaziuko mugę Pilies g. Nelabai norisi ten užsibūti. Apsižvalgom, nufotografuojam, sušalam, einam į Hard Rock Cafe, dviejų aukštų, virš 700 žmonių talpinanti pergrūsta kavinė, padavėjai sako, kad prisėstume po kokio pusvalandžio, sutinkam, laukiam. Susiradę kampelį sulaukiam staliuko, sėdim, kalbam, tiek daug kalbos, apie viską. Porą kartų visa kavinė sudainuojam su Gimimo diena. SMAGU!

DIENA 5  (Gruodžio 30 d.) Rami diena. Išvarom į miestą dešrainių, vaikščiojamės ir ieškom kino teatro. Susirandam, rodo JUMANJI, kurį planavom pažiūrėt dar būdami Lietuvoj, kino teatras - įspūdingas. Irgi toks senoviškai žavus ir prabangus kaip Grand Central Terminal, bet tuo pačiu toks paprastas ir buitiškas kaip vietinės netinklinės rajonų kavinės. Bilietas vienam žmogui 15,69 dol., tai beveik tris kart brangiau nei LT, galvojau, gal čia į ypatingą kino teatrą atėjom, bet kiek ieškojau po to daugiau, kainos panašios. Na, tiek to, buvo įdomu, aplinka patiko, filme irgi prisižvengėm, tai per atostogas galima ir paišlaidaut…

DIENA 6 (Gruodžio 31 d.) Naujakas!!! Gal ir būtų buvę įdomu pažiūrėt į tą bumbulą Times Square, juolab, kad fejerverkai apskritai teisiškai galimi leisti tik gal poroje vietų ir tai daro savivalda, tai lauke nedaug pasirinkimo, bet šaltis ir vienas perskaitytas straipsnis, kuris mano vaizduotėj atgimė baisiausiu košmaru pribaigė menkiausią norą ten vykti (jei nori bent kažką pamatyti, reikia ateiti minimum 6 val., prieš 12h, o tada iš esmės nebegali pajudėti, nes už tavęs, prieš tave ir šonuose tūkstantinė minia - Ačiū, NE). Jau prieš vykdami žinojom, kad tą vakarą bus koncertas, į kurį norėtume nueit, gal diena prieš nusipirkom bilietus ir žinojom, kur leisim vakarą. Dieną dar nuvarėm iki B&H (foto ir video rojus, kur išsileidom didžiąją dalį atostogų pinigėlių :D), užkandom picų (aš (Monika) visada kelionėse vietų pavalgymui ieškau programėlėj Foursquare, keliskart nustebau atėjus į vietas su labai aukštais įvertinimais, nes kitaip nei Europoje jų visų interjeras nebuvo super patrauklus, bet galiausiai prie to pripratom ir kiekvieną kart maistas būdavo toks geras, kad vis įsitikindavom - gal tikrai gerokai per daug mes Lietuvoj pradėjom kreipti dėmesį į dizainus, interjerus ir visus išorinius dalykus, jiems netgi teikiam pirmenybę palikdami užnugary pagrindinės paslaugos ar produkto kokybę, ypatumus. Iš miesto grįžom susiruošt vakarėliui - repo tūsui su Cardi B, Knockdown Center, po kurio tikrai buvo knockdown’as. :D Apie vakarėlį daug neišsiplėsim, turėjom labai gerą laiką su vietiniais, labai fainais ir stilingais repo gerbėjais, po kurio sausio 1 d. sugebėjom tik išlįst pavalgyt ir tiek. 

DIENA 8 (Sausio 2 d.) Kadangi buvom pailsėję ir laukė paskutinės dienos nusprendėm išsiskalbt. Skalbyklos savininkas buvo labai nustebęs, kas mes čia viską fotkinam ir nelabai suvokiam, kaip čia ką daryt, klausiam kiekvieno žingsnio - įdedam rūbus, ką tada, gerai skalbiklis, kas tada, monetos?, čia? gerai, o tada :D Tai turėjom tokią buitinę, egzotišką pramogą, pasikalbėjom, kaip pas mus visi turi skalbenkes, išsiskalbėm rūbų ir patraukėm į miestą. Plaukėm keltu pro laisvės statulą. Matėm ją iš tolo, praplaukiant, iš esmės užteko, nemokamas keltas, pasiplaukioji, pasižiūri - realiai toks jausmas, kad 80 proc. keleivių nereikia į tą salytę, o tiesiog plaukia pirmyn atgal :D Po to vėl varom į prekybos centrą supirkt lauktuvių kažkiek.

DIENA 9 (Sausio 3 d.) Atvykus į Niujorką Aušra, pas kurią gyvenom pasidalino žinia, kad mieste veikia įspūdinga Louis Vuitton paroda, susidomėjom! Ji buvo nemokama, tiesiog reikia užsiregistruoti. Labai fainai, kad nuvarėm, nes tikrai neesam matę nieko panašaus, viskas apgalvota nuo iki. Eini…esi traukinyje, tuomet danguje, tada dykumoje. Detalės, išbaigtumas, fantazija, įgyvenidimas - nerealiai. Tada plane laukė slidinėjimas centriniam parke, Ignui buvo pirmas kartas, tai buvo kažkaip super smagu ir miela. Aš (Monika) turėjau progą pasidemonstruot, kad kažką moku, pvz. slidinėt atbulomis.  Buvo tokia pramogėlė nepigiausia (už du žmones ir pačiūžų nuomą sumokėjom 42 dol.), Vilniuje būtume žymiai pigiau pačiaužę Akropoly, bet mūsų žiniomis tokios atviros čiuožyklos šiais metais neturime, o kažkaip nuotaika visai kitokia lauke. :)

DIENA 10 (Sausio 4 d.) Namie, išlindom picos, maistuko ir toliau namie (buvo planuota lauktuvės, akiniai, lagaminas, China Town, ačiū snow - bomb cyclone, per kurią net uždarė JFK oro uostą Niujorko)… Žodžiu, stichija pasiautė.

DIENA 11 (Sausio 5 d.) Skrydis namo. Dėka oro sąlygų mūsų skrydis buvo nukeltas, oro uoste buvo grynas pragaras - pikti jau parą laukiantys keleiviai, nesusipratimai dėl lagaminų, jungiamųjų skrydžių, bilietų, sumaištis, panika ir tvardomos emocijos. Pagaliau gauta informacija, pereita patikra, priduotas bagažas - keturios valandos. Tada žinia, kad lauksim dar valandą, tada, kad dar dvi ir dar vieną. Pagaliau skrendam. Jungiamasis skrydis nukeltas, dar palaukiam, jau norim namučių. Pagaliau parskrendam į Vilnių, oro uoste privažiuoja taksistas, nepatenkintas, kad turim lagaminų. :D Kaip tyčia. Šiaip esam tie, kurie labai nemėgsta stereotipų, stengias juos griauti, naikinti ir, kaip sakė VISI SKIRTINGI VISI LYGŪS kampanija - Būti tuo pokyčiu, kurį norime matyti. BET nereikia užsimerkti ir vaidinti, kad viskas gerasi - tobulėti turime kur. :) Šiek tiek liūdna, šiek tiek džiugu. Prisimenam, kad visi Niujorke sutikti vairuotojai buvo labai mandagūs, kalbūs, paslaugūs. Prisimenam, kad papildomai už gerą kelionę ten galėdavai palikti arbatos per tą pačią programėlę. Galvojam, kad mums irgi taip reiktų. Kiekvienam žmogui reikia motyvacijos, kartais juk tikrai, trūksta jos net šypsenai, tad motyvacija skleisti pozityvumą - gera pradžia. ;)

Net trumpai pabuvus niekada nemiegančiam meiste pripranti prie tempo, šypsenų, pasisveikinimų, komplimentų, paprastumo ir pagalvojimo apie daug dalykų, apimčių, patogumo ir grėsmių. Tobulumo nėra, natūralu. Juokiamės, kad Vilnius yra suspaustas, kompaktiškas Niujorkas, čia turim viską, kas yra ten, tik mažiau ir paprasčiau, net lauktuves parvežti sunku, nes mes viską turim ir patirtys iš esmės nenaujos, tik šiek tiek kitokie patyrimai, kitokiomis formomis. Mylim Lietuvą, bet kad kada nepagyvensim Niujorke bent kažkiek irgi pasakyt nebegalim. AČIŪ, NIUJORKE.